ψ Blog

Ne kartą esu girdėjusi apie ekonominio Pareto dėsnio taikymą didinant darbo efektyvumą,- kad  80% visų laimėjimų pasiekiama įdėjus tik 20 % pastangų, ir atvirkščiai. Sunku būtų ginčytis, nes  patirtis ne kartą tai  sėkmingai patvirtino. Tik bėda ta, kad  tas trupinėlis pastangų  turi prilygt  tritaškio įmetimui arba  pataikymui tiesiai į aukso vidurį.  Ir vis dėlto, didžiausias  š***as (šienas;  terminas pasiskolintas iš scania gti ) gaunasi, kai įdedi 120% pastangų, o rezultatas pasidaro žemiau nulio. Įdomu, kad tas paprastas kaip dvi kapeikos principas, bandomas taikyti visur, kur tik išneša vaizduotė: sakoma, jog 20% filmų užtikrina kino kompanijoms padorų pelną, kad didžiausią nuostolį padaro 20% nusikaltėlių..

Esu girdėjusi gan įdomią mintį, kad “pagrindinė žmogaus kūno funkcija yra nešioti smegenis” Kad ir kaip ten bebūtų, artėja katino dienų pabaiga, tai nusprendžiau peržvelgti visus išbandytus ir dar savo eilės laukiančius būdus, leidžiančius išlaikyti budrumą ir padedančius išgyventi paskutinę naktį prieš egzaminą. Taigi šioks toks sąrašiukas:

1. Ananasų sultys, figos ir morkos pagal teorinius paistalus turėtų aktyvinti mąstymą ir kūrybiškumą. Asmeniškai aš kaži kokio stebuklingo efekto nepastebėjau, bet svarbiausia, kad skanu
2. Energetiniai gėrimai – Red Bull, Selita, Battery – tokių preparatų vengiu, nes bijau, kad širdis neatlaikys
3. Kava – veikia ir pakankamai ilgai
4. Žalioji arbata – veikia, bet labai trumpai
5. Šlapias rankšluostis ant galvos. Na, čia reikia, kad kambaryje nepūstų skersvėjai, nes galimi pašaliniai poveikiai. Šiaip metodas veiksmingas ir dar aplinkinius kaži kodėl nuteikia linksmai
6. Raudonas apšvietimas. Šitą idėja man pasiūlė besilankant Lux festivalio šviesos sode. Tikiu, kad raudona šviesa miegus išvaikytų, bet nežadu keist savo halogeninės lempos.
7. Detalus darbų planas – veiksminga, leidžia neužsisėdėt ties viena informacija.
8. Neurozanas, Ginko biloba, Memoril – simboliškai nusiperku, kurį nors, bet sunku pasakyt, kiek jie padeda.
9. Mokytis prieš miegą, o ne ryte prieš egzaminą. Dėl šito patarimo galiu gultis kryžiumi – tikrai veikia.
   

Įdomus reiškinys yra užslėptas kairiarankiškumas (čia galioja dešiniarankiams, o kairiarankiams- viskas atvirkščiai). Tai vat gyveni sau žmogus viską darydamas dešinia ranka, o ištikus stresinei situacija nei iš šio nei iš to imi priešinga ranka gelbėt savo kailį. Turbūt tokie kuriozai labiausiai aktualūs šokinėjantiems su parašiutais – kai per pratybas sėkmingai dešinia ranka ptraukinėjama parašiuto skleidimosi rankenėlė, o vat lemiamo šuolio metu – imi ir ieškai tos rankenėlės kaire ranka, nu ir nerandi..

Kadangi viso to iš savo patirties patvirtinti negaliu, nes arčiausiai dangaus pakilus buvau tik su kalnų keltuvu, o iš ten manęs niekas nemetė Beje, visada žavėsiuos žmonėmis, kurie viską vienodai gerai daro abejomis rankomis.

Pastebėjau, kad eidama per aikštę skambant varpams visada sulėtinu žingsnius. Net jei reikia skubėti strimgalviais. Kažkaip viskas persimaino. Esu girdėjus, kad garsų sukeliami virpesiai žmogų veikia tiek emociškai, tiek organiniame lygmenyje. Žinau, kad daug ko nežinau, bet, manau, kad žmogus su visom savo ląstelėm, veikiamas aplinkos garsų rezonuoja kaip reikiant. Vat todėl muzika ir gali daryti stebuklus.

Žinau veiksmingą būdą kaip priverst dėstytoją pabaigt nuobodžią paskaitą – reikia pradėti tikrinti ar laikrodis dar tiksi, ar čia tik atrodo, jog laikas sustojo Kaip sakoma, ne už dainą žmonės plojo, o kad dainuot laiku nustojo..

Sudomino mane Čarlio Čaplino darbo grafikas. Vat vyrukas kadaise kino srity nuvertė kalnus, o dirbo tai “čiūdnai” – tris mėnesius ardavo, du mėnesius ilsėdavos ir t.t. Turbūt tokia privilegija tik meno srity dirbantiems labiausiai pritinka, nors iš kitos pusės žiūrint, tai ir studentaujant gerai  gaunasi: 4 mėnesius poilsiauji ir 1 mėnesį sėkmingai  kraustaisi iš proto.

Jei einant gatve ištinka priešinfarktinė stadija, tai nėra nieko blogiau kaip desperatiškai šūkalioti kaip antai “gelbėkit kas nors aš mirštu!”, tokiu atveju pagalbos šansai sumažėja iki minimumo. Geriausia ką galima daryti tokioje situacijoje, tai kreiptis į konkretų asmenį: ” Jūs, geltona striuke, iškvieskit greitąją!” Iš savo kuklios patirties esu pastebėjusi, kad ši strategija itin veikia elektroninėse konferencijose ar forumuose – jei klausiama visų, vadinasi, atsakymo teks gerokai palaukt, o užklausus konkrečios personos ar tikslinės grupės situacijos ignoravimo tikimybė ryškiai sumažėja. Iš viso to padariau reikšmingą išvadą, kad šis dėsnis gali būti puikiai pritaikomas kaip reikiant nusiritus gyvenimo laiptais, vat retas elgeta žino, kad išmaldos prašyt reikia iš konkrečių žmonių, o ne pasyviai sėdėt ištiesus ranką.

Šiandien man toptelėjo, kad viena iš priežasčių, kodėl man patinka sostinė yra ta, kad žmonės čia lesina balandžius

Taip jau neplanuotai gavos, kad ėmė man žmonės iš kitapus Lietuvos sienos vežt lauktuvių pakabukus. Tai vat pademonstruosiu savo minimalistinės kolekcijos pradžią:

dovana iš Suomijos

lauktuvės iš Anglijos

ir iš Egipto

Dabar žinau, ko reiks reikalaut iš išvykstančiųjų

Įstrigo vieno iš mūsiškių dėstytojų pasakyta mintis, kad ” joks gyvūnas žmogaus iš nugaros nepultų”. Čia buvo pateikta tokiam kontekste, kad vat žmogus tai toks pabaisuoklis, jog be skrupulų gali prisėlint iš nugaros ir duot galvon kitam. Bet gal taip lygint ir nelabai korektiška. Juk žmogelis tai visokių ten ambicijų ir intencijų pilnas,o kiek aš žinau, tai gyvūnai dažniausiai puola žmogų gindamiesi, arba “užuodžia” baimę. Turbūt gyvūnai geriausi žmogaus baimės indikatoriai.